Vaizdo taškas (pixel)

Vaizdo taškas (pixel) – skaitmeninio vaizdo elementas rastrinėje grafikoje. Turi kvadratinę formą. Pixel – sudurtinis žodis iš "picture" (vaizdas) ir "element" (elementas). Fizinis vaizdo taško dydis nenustatomas vartotojo, o nusakomas charakteristikomis, kurias turi koks nors vaizdo medžiagos atgaminimo prietaisas. Kuo daugiau vaizdo taškų, tuo tikslesnis ir ryškesnis vaizduojamas vaizdas.

 

Plazminiai displėjai (dujų išlydžio technologija)

Plazminės technologijos esmė slypi aktyvavime atskirų ir labai mažų vaizdo taškų, kurie užpildyti inercinėmis dujomis ir turi liuminescencinę dangą. Tokiu būdu kiekvienas vaizdo taškas – tai miniatiūrinė neoninė lemputė. Faktiškai vaizdo taškas sudarytas iš trijų elementų ir kiekvienas iš jų turi liuminoforą (švytalą), kuris skleidžia vieną iš pagrindinių spalvų – raudoną, žalią arba mėlyną – kai būna sužadintas ultravioletiniais spinduliais. Elektros srovei praeinant per tam tikrus elementus, iššaukiamas dujų išlydis, kurio pasekoje gaunamas ultavioletinis spinduliavimas. Būtent šis ultavioletinis spinduliavimas ir priverčia šviesti liuminoforą. Visa tai vyksta keletą šimtų kartų per sekundę. Šiame procese keliami dideli reikalavimai valdančiai elektronikai, nes „užsidegusį“ vaizdo tašką reikia užgesinti būtent tada, kada to reikia ir kuo greičiau.

Ypatumai:

• aukštas ryškumas (sodrios spalvos);

• aukšta vaizdo raiška;

• didelis kontrastas net ryškiai apšviestose patalpose;

• gera ir sodri juoda spalva net tamsiose patalpose;

• puikus vaizdo geometrijos išlaikymas;

• galimybė pagaminti lengvas ir plonas konstrukcijas;

• platus matymo kampas;

• vaizdo vėlavimo nebuvimas;

• didelė ekrano įstrižainė.

 

LCD displėjai (Liquid Crystal Display)

LCD technologija sukurta skistųjų kristalų technologijos pagrindu. LCD ekranas susideda iš dviejų stiklinių plokščių, tarp kurių patalpintas skyriklis (separatorius). Prie viršutinės plokštės vaizdo taškai lyg mikroskopiniai permatomi elektrodai, kurie valdomi savais itin plonais TFT tranzistoriais („thin film transistor“). Erdvė, esanti tarp stiklinių plokščių, užpildyta skystaisiais kristalais. Prieš plokštes dedama labai plona poliarizuoto filtro plėvelė, kuri praleidžia šviesą tik į vieną poliarizacijos pusę. Stiprus šviesos šaltinis yra galinėje stiklinės panelės pusėje, į kurią nukreipiamas pastovus šviesos srautas. Priklausomai nuo užtaiso stiprumo, kristalai keičia erdvėje savo orientacijos kryptį ir tokiu būdu keičia praeinančios per juos šviesos poliarizaciją ir šviesos intensyvumą. Vaizdo spalvotumas sukuriamas tam tikrais spalvų filtrais.

Ypatumai:

• per visą darbo laiką neprarandama kokybė;

• mažos elektros energijos sąnaudos;

• spinduliavimo nebuvimas išskyrus šviesos;

• vaizdas be trukdžių ir mirgėjimo;

• aukšta raiška;

• aukštas ryškumas net apšviestose patalpose;

• neblizgantis ekranas;

• tinka kaip kompiuterio monitorius;

• mažas garso triukšmo lygis;

•  ekranas „neišdega“ net ilgą laiko tarpą rodant nejudančius vaizdus.

 

DLP (Digital Light Processing) projektoriai

Centriniu DLP technologijos elementu yra specialus lustas, kuris dirba kaip optikos perjungėjas, susidedantis iš milijonų mažų veidrodėlių, padengtų stipriai atspindinčia šviesą folija. Elektroninės schemos, valdančios lustą, iššaukia daugkartinį mikroveidrodėlių krypties pokyčių iš šviesos šaltinio pusės; krypties pakeitimo ilgumas nustatomas pagal reikalaujamą ryškumą.

DLP projektorius turi tris optinius lustus, ir kiekvienas iš jų formuoja vaizdą „skaitmeninio veidrodžio mechanizmo“ (digital mirror device (DMD)) pagalba. Visi trys atskiri vaizdai sujungiami kartu, suformuodami vieną vaizdo taškų struktūrą. DLP technologija palankiai buvo priimta reklamos srityse. Pati aukščiausia raiška, gauta iki šių dienų DLP projektoriaus pagalba – 2048x1080. DLP projektoriai namų kinui tiekiami su vienu lustu. Tam, kad judesys ekrane būtų sklandus, DLP technologijose naudojama pakankamai sudėtinga lustų valdymo sistema.

Ypatumai:

• aukštas kontrastas;

• aukštas ryškumas;

• aukšta raiška.

 

LCD (Liquid Crystal Device) projektoriai

LCD projektorių technologiją galima sulyginti su tradicine skaidrių projekcija. Šviesa nuo stiprios projektoriaus lempos praeina per skystųjų kristalų displėjų. Pagrindinis sistemos elementas, formuojantis vaizdą, yra TFT panelė, sudaryta iš tranzistorių. Priklausomai nuo to, ar tranzistoriai „įjungti“ panelėje, elektrodai keičia šviesos poliarizaciją, kuri pereina per skystuosius kristalus. Paskui šviesa pereina per poliarizuotus filtrus, kurių dėka ekrane matome įvairias spalvas. Pirmasis LCD projektorius, dirbantis pilname HDTV formate (1920x1080), yra Sanyo PLV-HD10.

 

Ypatumai:

• ryškumas lyginamas su kino projektoriumi;

• galimybė naudoti pagalbinius objektyvus;

• didelis fokusavimo diapazonas;

• mažas svoris.

 

LCOS (Liquid Crystal On Silicon) projektoriai

LCOS technologija – tai elegantiškas LCD technologijos vystymosi sprendimas, naudojantis trijų lustų sistemą kino salėms arba vieno lusto – namų kino teatro sistemoms. LCOS technologijose naudojama plona skystųjų kristalų plėvelė, esanti ant šviesą atspindinčio aliuminio paviršiaus. Šviesos srautas, einantis nuo lempos, pereina per poliarizuotą filtrą ir papuola į lustą, atsispindi nuo jo ir vėl pereina per poliarizuotą filtrą, formuodamas vaizdą. Elektroninės tokių įrenginių schemos įmontuotos į lustus.

Ypatumai:

• maža kaina;

• didelis ryškumo lygis;

• kompaktiškas ir mažas svoris, galimybė dirbti naudojant baterijas.

 

Skiriamoji geba (RESOLUTION)

Skiriamoji geba nustatoma aktyvių vertikalių linijų ir horizontaliai esančių vaizdo taškų skaičiumi. Jei mes padaugintume eilučių ir vaizdo taškų skaičių, gautume skiriamąją gebą, išreikštą vaizdo taškais, pikseliais. Kuo daugiau vaizdo taškų, tuo detalesnį ir smulkesnį vaizdą galima pamatyti. HD signalas – tai 1080 eilučių ir 1920 vaizdo taškų rezultatas. Tai net penkis kartus daugiau nei standartinės televizijos signalas. Kinematografų terminologijoje tokia skiriamoji geba apibūdinama kaip 2K.

 

SDTV

Standartinės raiškos televizijos (Standard Definition Television) terminas taikomas šiuo metu egzistuojančiam televizijos formatui su 576i ir 480i raiška. Kitais žodžiais, standartinė televizija yra su PAL, SECAM ir NTSC spalvų modeliavimo schemomis.

 

Tarptautiniai televizijos transliavimo standartai

Bet kokia televizijos transliacija, vykstanti iš siųstuvo į televizorių, susieta su garso ir vaizdo signalų kodavimu. Taip pat yra koduojamos bei perduodamos spalvos. Šiuo metu yra trys spalvų kodavimo, (techniniu žargonu vadinamo „moduliavimo“, būdai: PAL (Phase Alternating Line), SECAM (Sequentiel Couleur а Memoire (pranc.) – Sequential Colour with Temporary Storage (angl.)) ir NTSC (National Television Standards Committee).

 

HDTV tarptautiniai standartai

HDTV transliacijos charakteristikos nustatomos skleistinės eilučių skaičiumi, kadrų dažniu, eilučių dažniu, spalvų perdavimo signalais, spalvų schemos diskretizacija ir suspaudimo standartu. Nežiūrint į tai, kad CCIR (International Consultative Radio Committee) jau 1986 metais pradėjo darbus, susijusius su HDTV televizijos standartizacija, ligi šiol standartizuoti HDTV tarptautiniame lygyje nepavyko. Šiuo metu kalbama apie du standartus – 1080i ir 720p. Taip pat yra galimybė dirbti su 1080p standartu, bet šiam standartui reikia žymiai didesnio duomenų perdavimo greičio nei 1080i ar 720p standartui, todėl 1080p standartas televizijos transliuotojams finansiškai nepelningas.

Naudojant MPEG2 MP@HL suspaudimo schemas, HD raiškos transliacijos reikalauja ketvirtadaliu daugiau perduodamos galios, lyginant su standartinės raiškos transliacijomis. Todėl šiuo metu globaliai diegiama MPEG4/H.264 signalo suspaudimo schema. Ateityje suspaudimo schemos gali būti net SMPTE VC-1.

 

Tarptautinės HDTV transliacijų perdavimo sistemos: